Ligoninė žiniasklaidoje

„Lietuvos medicinos kronika“, 2010 m. Nr. 5

Vilniaus miesto universiteto ligoninės anesteziologė-reanimatologė Ramunė Trakymienė kartais laisvalaikį leidžia verdama karolius. Ir ne tik. Kokie mėgstami darbai gydytojos laukia nusivilkus baltą chalatą?

Vienas Jūsų pomėgių – papuošalų kūrimas. Kada ir kodėl tuo susidomėjote?

Susidomėjau prieš keletą metų, kada mano miela draugė, žinoma lietuvių grafikė Ramunė Vėliuvienė, po kojos operacijos priversta ilgai gulėti lovoje, prasimanė užsiėmimą – atnaujinti papuošalus. Pasisiūlė ir man atgaivinti senus karolius. Turėjau keletą laiko nuvargintų, aplaužytų, aptrupėjusių močiutės karolių, kurie Ramunės rankose atsigavo, tarsi suskambo kitomis spalvomis, ir man tai pasirodė įdomu. Ramunė mane pamokė ir pradėjau po truputį, turėdama laisvo laiko, verti akmenėlius. Jokių specialių kursų ar užsiėmimų nelankiau.

Būna, kad neprisėdu keletą mėnesių. Ir dabar jau senokai nieko naujo nesukūriau. Tačiau, kai prisėdu, sukuriu ne vieną vėrinį, nes tai tarsi liga... Viena mano pažįstama sako: „Labai pavojinga apsikrėsti vėrimo liga, bet neduodu sau valios, ir, užuot vėrusi naujus, perdarau senus, prieš metus suvertus karolius, ir taip tenkinu savo norą kurti“.

„Lietuvos medicinos kronika“, 2010 vasario 24 d.

Premjeras Andrius Kubilius labiausiai korumpuota Lietuvoje tituluojamą sveikatos apsaugos sistemą yra linkęs patikėti valdyti teisininkui su „tvirtu politiniu stuburu“. Toks, anot Vyriausybės vadovo, yra liberalcentristas Raimundas Šukys. A.Kubiliaus manymu, R.Šukio tap;imas sveikatos apsaugos ministru dabartinėje situacijoje būtų ypač svarbus ir vertingas dalykas. Pasak premjero, šiuo metui sveikatos apsaugos sistemai valdyti reikia žmogaus, kuris galėtų išgyvendinti iš jos korupciją ir ją reformuoti.

Kitas galimas kandidatas į šį postą – dabartinis ministro patarėjas 37 metų gydytojas psichiatras Martynas Marcinkevičius, kuris vadovauja ir Vilniau miesto psichikos sveikatos centrui.

Kokio naujo ministro tikisi medikai? Ar jam būtinas medicininis išsilavinimas?

Vilniaus miesto universitetinės ligoninės direktorius Rimantas Keblas:

Visų pirma norėtųsi, kad tai būtų sąžiningas žmogus. Antra, jis turėtų aiškiai suprasti, kodėl eina į šį postą. Norint vadovauti sveikatos apsaugai, vykdyti jos strategiją, reikia ne tik žinių – kartais reikia suprasti ir potekstę.

Jeigu ministras ateis iš vadovų aplinkos, jam vėl bus sunku persiorientuoti į aukštesnį lygį. Tokių ministrų praktika rodo, kad jų mąstymas vis dėl to lieka apskrities ar rajono ligoninės, kuriai jie vadovavo, lygio. Tuo tarpu Ministerijos vadovas privalo mąstyti šalies mastu.

Iš ne kiekvienas geras ar net labai geras įstaigos vadovas gali tapti geru ministru. Tokių žmonių reikia ieškoti, nes, kad ir kaip gaila, mūsų šalyje nėra ruošiami: nėra rengiami nei profesionalūs politikai, nei profesionalūs vadovai.

Daugeliui geras vadovas asocijuojasi su geru vadybininku. Iš tiesų, be vadybos žinių, ko gero, nėra net ko pretenduoti į ministro kėdę. Vadybos išmanymas – privalumas. Tačiau vadyba – tai tik įrankis nu,matytiems tikslams pasiekti. Bet juk tuos tikslus reikia ir gerai išmanyti.

Taip pat privalumu laikyčiau ir medicininį išsilavinimą. Iš tiesų mediciną išmanantieji ir toje terpėje buvę žmonės lengviau susivoks sveikatos sistemoje. Tačiau tai tikrai nėra būtina.

Kitas dalykas, kad ministras nėra vienas karys laukuose. Ministrą „padaro“ svita. Kuo ji užsiima ir kiek ji naudinga – tai yra svarbiausia. Galiausiai ministras yra tik iškaba, kurią iškelia partija. Taigi, kokią turi, tokią ir kabina. Ministras – tai politinė figūra. Jis turi įgyvendinti savo partijos politiką sveikatos srityje, kuri išdėstyta jos programoje. Kaip tą programą įgyvendinti, nuo kokių uždavinių pradėti – tai jau sprendžia Ministro komanda.

Būtų žavu, kad su kiekvienu nauju ministru nesikeistų sveikatos apsaugos tikslai ir uždaviniai. Blogiausia, kai naujas ministras iškelia vis naujus tikslus. Manau, kad todėl 20 metų ir nevyksta reforma.

"Sveikas žmogus" 2010 m. vasaris Nr. 2

Diabetinės pėdos sindromas – pagrindinė sergančių cukriniu diabetu ligonių gydymo stacionare priežastis. Tai didžiausią invalidumą sukelianti cukraligės komplikacija. Iš anksto vykdant profilaktiką, galima išvengti itin skaudžių pasekmių – kojos amputacijos. Apie diabetinės pėdos priežiūrą bei profilaktines priemones kalbamės su Vilniaus miesto universiteto ligoninės 4-ojo abdominalinės chirurgijos skyriaus slaugytoja LORETA KARALČIUKIENE.

Kokios pagrindinės diabetinės pėdos vystymosi priežastys? Ar visiems, diagnozavus cukraligę, jau būna šis sindromas?

Pagrindinė diabetinės pėdos vystymosi priežastis yra bloga glikemijos kontrolė. Padidėjęs cukraus kiekis kraujyje neišvengiamai kenkia kraujagyslėms ir smulkiosioms kraujagyslėms, kurios yra pėdose, akyse bei inkstuose, pasireiškia encefalopatija. Ilgą laiką galima išvengti šios komplikacijos, jei pacientas tinkamai kontroliuotų cukraus kiekį kraujyje ir, žinoma, atsakingai rūpintųsi savo sveikata. Labai svarbu žalingų įpročių atsisakymas, sudaryto valgiaraščio laikymasis, paskirtų medikamentų vartojimas, fizinis aktyvumas bei rūpinimasis pėdomis.
Diabetinės pėdos sindromas ne visiems vystosi vienodai. Pastebiu, kad daug pacientų neįvertina galimų komplikacijų, pasitaiko tokių, kurie tinkamai neprižiūri pėdų, neplauna jų, dėvi netinkamą avalynę, jau nekalbant, kad nenaudoja tepalo. Gydytojai sergančiuosius cukriniu diabetu bei jų artimuosius apie šį sindromą informuoja, kad jie galėtų atsakingai įvertinti galimas komplikacijas, kurios dažnai būna labai skaudžios. Tačiau, nepaisant to, ne visi pacientai linkę atsakingai prižiūrėti pėdas.

“Lietuvos žinios”, 2009 12 19

”Šiandien jau pasiekta naujagimių išgyvenamumo riba. Nebent atsiras kažkas visiškai naujo, pavyzdžiui, dirbtinė gimda, kur paguldytam vaikeliui bus sukurtos sąlygos, atitinkančios motinos įsčias: mažylis girdės jos balsą ir širdies dūžius, jaus kvėpavimą, net žarnyno gurgėjimą”, – sakė Vilniaus universiteto vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovė doc. dr. Nijolė Drazdienė.

Jau dabar daroma viskas, kad specialaus plastiko inkubatoriuje gulintis naujagimis jaustųsi kaip namie – tarsi mamos pilve. N.Drazdienė vardijo plonybes, kaip stengiamasi „pavaduoti“ gimdą: inkubatoriaus vidus skendi prieblandoje, mažylis guldomas į šiltų, minkštų vystyklų lizdelį. Sudarytos sąlygos, kad vaikui pajudinus ranką, jis atsiremtų į kažką švelnaus – tarsi palietęs gimdos sieną. Taip sumažinamas jau ir taip ant gyvybės ribos balansuojančio mažylio stresas. Kad jis jaustųsi geriau, tėvams leidžiama paimti vaikutį, palaikyti ant savo krūtinės. Tačiau gydytojos ar slaugytojos stengiasi kuo mažiau liestis prie mažylio: naujagimio širdies plakimas bei kiti parametrai stebimi monitoriuje. Be reikalo neatidarinėjamos ir inkubatoriaus durelės – kad jų stuktelėjimas nesukeltų papildomo streso. Mažylio neturi jaudinti ir pašaliniai kvapai, todėl prieš liesdamosi prie vaikučio, medikės stengiasi nugarinti nuo rankų dezinfektantus. Garsų sklaida inkubatoriuje sumažinta iki minimumo. Jame prižiūrimam neišnešiotukui parenkama speciali muzika – lopšinės ar klasika, pavyzdžiui, V.A.Mocartas.